fbpx

Įžemintas dvasingumas

Galva svaigsta nuo dvasingumą filosofuojančių. 
Dažną žmogų tai apakina ir stabdo asmeniniame tobulėjime. 
To galima išvengti žinant vieną paprastą esmę.

Įspūdingos citatos, išraiškingi vizualai, muzika nuvedanti žmogų į euforiją, garsai, skoniai, ir pramogos po kurių nesinori nieko daryti, nes – Būti Čia ir Dabar yra tikroji esmė. 

Patikėjau kadaise tokia pasaka, kurią skambiai ir plačiai pasakoja ir šiandien guru, mokytojai, ir kiti, kurie patikėjo gražiomis istorijomis, kad viskas tėra iliuzija ir nėra jokios prasmės. 

Atsisako žmonės visko kas jiems sakoma, be jokių klausimų, ir seka iš paskos aklai. 

Nebesirūpina nei kūnu, protas priešas su kuriuo reikia kovoti, tildyti, o tie kurie nepraktikuoja to pačio yra kitokie. Taip prisistato sau sienų, kuria savo religijas, ir smerkia kitus nepropaguojančius to paties.

Aš irgi kadaise giliai miegojau, nesinorėjo nieko daryti, kol nepagavau ir supratau – gimiau kurti, o ne miegoti. Jei šiame kūne nėra jėgos, veržlumo judėti, vis ieškau tik euforijos, nes kažkas sakė čia yra “esmė”, tai labai giliai miegu kažkieno pasakose. 

Skaitant ar bendraujant su mokytojais, ar kokios srities specialistais, klausiu savęs – “ar būnant šalia, jaučiant jo energiją, aš noriu nieko neveikti ir sėdėti ekstazėj, ar noriu kurti, veikti, judėti?”. Taip leidžiu sau atpažinti vis labiau kur tikra, o kur “kabina makaronus”. 

Jei turėtumėm bent kiek atjautos, ir žvelgtumėm PLAČIAU nei savo fizinės akys tesugeba matyti, ir pravertumėm savo širdis, kurią apstatėm savo sukurtomis istorijomis, dogmomis, tai suprastumėm, jog yra sielų, kurios pačios nepajėgia išlipti, išsigydyti žaizdų. 

Jiems nereikia meditacijos, kad pasislėpti nuo skausmo, nuo emocijų, nuo problemų. Nes po to, visvien jie sugrįžta ir susitinka su tuom nuo ko bėga. 

Jie nori pagyti.
Jie nori priimti.
Jie nori atverti širdį. 
Jie nori, pagaliau, prisiminti sugebėjimą mylėti

O tam, reikalinga pagalba darbui su savo fiziniu ir emociniu kūnais. 

Darbas eiti PER kūną, priimti emocijas, spręsti situacijas, gilinti ir gyvinti santykius PER gyvą bendravimą. 

Kad gyjimas vyktų, tam reikalingas KŪNAS. Mes per jį tvarkome reikalus žemėje. 

Kūnas kaip termostatas, leidžia suprasti per emocijas ar esame sąžiningi sau, ar meluojame. 

Gyvenimas gerėja kai sprendžiame neišspręstus santykius su savimi ir kitais. Jaučiamės geriau, gyvybingiau, priimame situacijas, priimame sprendimus, einame per patirtis, kurios patiriamos PER kūną. 

O jei stovime vietoje, ir jaučiamės vis blogiau, tam yra priežastis. Apie tai, apačioje dalinuosi naudinga informacija, kuri padės tau suprasti kaip svarbu PRIIMTI savo kūną, priimti realybę kur iš tikrųjų esi, o ne kur galvoji, jog esi savo kelyje, ir kaip svarbu kasdienė kūno ir proto higiena tam, kad siela vystytųsi ant šios žemės. Visgi, atėjome turėdami Aukščiausią Tikslą, ir tai įrašytą sielos raštuose.

stress 1

STRESAS ir jo įtaka mūsų laimei

Pasidalinsiu ištrauka iš labai vertingos knygos, kurią tikrai rekomenduoju.

Žmogaus charakteris – stresų visumos energija. Kuo daugiau stresų susikaupia, tuo daugiau jų turi tilpti vienoje uždaroje erdvėje. Vienas stresas pritraukia vienokią, kitas – kitokią energiją. Trečias stresas sustiprina ketvirtą stresą. Penktasis nesuderinamas su šeštuoju. Septintasis griauna aštuntąjį. Devintasis pavydi dešimtajam.

Energijų santykiai darosi vis sudėtingesni, susipainioję, įtempti, kelia pavojų ir gali sprogti. Žmogus nebeįstengia suprasti pats savęs. Kartą subrendęs vidinis konfliktas, vis tik žmogui kažkas nepatinka, sprogsta. Kas tas KAŽKAS, jis nesupranta.

Jei žmogui įgrįsta nesitvardymas, jis nori pasikeisti. Gali stengtis iš visų jėgų, gali žinoti visus charakterio trūkumus, kreiptis pagalbos į psichologą ar net psichiatrą, bet pasikeisti nepavyksta. Kodėl?

Nes pakeisti žmogaus neįmanoma.

Norint žmogų pakeisti, reikėtų pakeisti jo mąstymą, įsitikinimus, principus, bet būtent tai ir nesikeičia. To negali padaryti nei aplinkiniai, nei pats žmogus, nes dvasinį, ir fizinį žmogaus gyvenimą lemia jo stresų energijos. Ant norų visumos išaugusi jėga pasirodo esanti stipresnė už naują patį geriausią norą.

Kai žmogus pradeda išlaisvinti savo stresus (ką mes darome mūsų P30 programoje “Švarus Kūnas ir Protas“), jų darosi mažiau. Mažėja ir visumos jėga. Sandėlį, kuriame prekių mažiau, prižiūrėti lengviau. Konkrečius daiktus susisteminti lengviau. Sugalvotoji sistema tuoj pat paklūsta tos sistemos kūrėjui. Nesvarbu, kuriame aukšte tas sandėlis ir kiek jame daiktų. Svarbu, kad daiktai sandėlyje būtų išdėlioti taip patogiai, jog sandėlininkas tarp jų gerai orientuotųsi, o priimamos ir duodamos prekės lengvai keliautų ten, kur reikia.

Žmogaus gyvenimas, t.y., psichika, yra stresų sandėlys. Tvarkos palaikymas jame – svarbiausia kasdienė žmogaus veikla.

Tikintis, kad dvasios ramybė priklauso nuo jo paties, savo sandėlį tvarko. Pirmiausiai atsikrato į didelę krūvą bet kaip sumestų daiktų. Atsiradusi tuščia erdvė leidžia suvokti, kodėl kažkada į sandėlį buvo priimtas vienas ar kitas daiktas ir kam jis dabar reikalingas. Neskubus, tikslingas prasmės ieškojimas leidžia viską sudėlioti į savo vietas. Bet ko prikimšta patalpa tampa vertybių saugykla. Tas vertybes nesigailint galima dalinti, nes informacija, kur jos patenka, nedingsta. Be to, sandėlyje neužsiguli naujai gauti daiktai, nes naudojami pagal paskirtį.

Savo dvasine švara kaip sandėliu besirūpinantis žmogus nuolat auga, vadinasi, ir keičiasi. Keičiasi neprievartaudamas savęs. Jis tarsi iš pirmojo savo stresų aukšto, kur saugomi prieštvaniniai, sunkūs ir nereikalingi daiktai, pakyla į kitą aukštą, kad sutvarkytų ir jį. Atlikdamas vis sudėtingesnį ir subtilesnį valymą, žmogus tobulėja. Išmoksta numatyti situacijas ir aplinkybes, kurios jo daugiau nebestebina. Jo darbas paprastas, nes paprasta sistema. Jei sistema yra, sudėtingi daiktai lengvai randa sau vietą. Taip žmogus tampa kūrėju.
 
(Luule Viilma – “Nuoširdus ir tariamas atleidimas”)
stress 2

Ir pabaigai

Aš realiai kankinausi ir buvau pilnas dvejonių, kai man neidavo suvokti, kodėl vienas guru kalba vienaip, o kitas kitaip. Nesuvesdavau galų. 

Man labai padėjo vienas apsisprendimas. 

Nustoti ieškoti tiesos kitų lūpose, ir taikyti informaciją per praktiką, patirtį, ir įgyti žinojimą. 

Nebeieškau kas tiesa, o kas ne. Man svarbu kas NAUDINGA ir VERTINGA. 

Kiek lūpų, tiek tiesų. 

Ir raginu netikėti aklai tuom ką sakau. O paimti ir pritaikyti ką sakau be išankstinio nusistatymo. Ir žinosi kas tau veikia, kas naudinga. Ir garantija, tai bus kitaip nei mano patirtyse. 

Prisimink, Dvasia negali veikti per tave, kol tu nepriimi savo kūno. 

Tau Dievas duoda dovanas, tačiau tu jų nepriimi. 

Kaip įkūnysi mintį materialime pasaulyje? 

Kaip pažinsi Dievą kai slepi jo kūrinį?

Kokios kokybės bus rezultatas, kaip atrodys tavoji šventykla, priklauso nuo kūno kokybės, grynumo, tikrumo, atvėrimo. 

Tikiuosi kelios mintys iš manęs suteiks tau impulso pažvelgti į save ir pasaulį kitu kampu, galbūt iškels klausimų. Būtų įdomu išgirsti iš tavęs minčių šia tema komentare po šiuo įrašu 🙂


Iki sekančio,

Simonas Skužinskas